Cikada ir skruzdėlė

Originali versija(į lotynų kalbą išvertė Phaedrus)

Olim garrula cicada lapiniame silva canebate, darbštus ant autem assidu laborabat.

Cicada formicam videt et bestiolae industriam ita vituperat: „Kvaila skruzdėlė, cur vitam tuam in opera dissipas? Ego contra in Umbra requiesco, vitam laetam et sine curis ago etagricolturas delecto“.

At sedula ant cicadae tinginys contemnit, nec insolentiam curat, sed atkakliai dirbti savo darbą.

Cum autem hiemens venit propter pristinam industriam formicae magna copie micarum est et cum laetitia vivit; cicada, contra, apleisti jo escas no habet et in miseria est.

Tunc formicam maldavo: „Da mihi, quaeso, paucas micas quia famelica sum“.

Sed improvidae cicadae ant atsakė: „Antea canebas, nešok!

Pažodinis vertimasitalų kalba

Kadaise miške dainavo plepi cikada, o darbšti skruzdėlė uoliai dirbo.

Cikada pamatė skruzdėlę ir šitaip sukritikavo žvėrelio darbą: „Skruzdėlytė kvaila, kam tu eikvoja gyvenimą darbui? Atvirkščiai, aš atsipalaiduoju šešėlyje, gyvenu laimingą ir be rūpesčių ir džiuginu ūkininkus“.

Tačiau stropi skruzdė niekino cikados tinginystę ir nekreipė dėmesio į jo įžūlumą, bet atkakliai dirbo.

Tačiau atėjus žiemai dėl ankstesnio įsipareigojimo gausu trupinių ir skruzdėlė gyvena laimingai; cikada, priešingai, dėl savo aplaidumo neturi maisto ir yra nelaimės būsenoje.

Tada ji maldauja skruzdėlės: „Prašau, duok man kelis trupinius, nes aš alkanas“.

Tačiau skruzdėlė į naivią cikadą atsako: „Pirmiausia dainavai, dabar šoki!