Verbu sekmadienis

Skaitymo laikas: 8 minutės

Verbų sekmadienis – Dominika Palmyje

Iš homilijos apie Šventasis Jonas Paulius II (2003 m. balandžio 13 d.):

 “Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Mc11.9).

Verbų sekmadienio liturgija beveik aiškilmingas įėjimo portalasDidžiąją savaitę. Bendradarbisdu kontrastingi momentai: Jėzaus sutikimas Jeruzalėje ir Kančios drama; L'"Osana“ šventinis ir dažnai kartojamas verksmas: “Nukryžiuok jį!“; triumfo įžengimas ir akivaizdus mirties pralaimėjimas ant kryžiaus. Taigi jis numato"dabar"kuriame Mesijas turės daug kentėti, bus nužudytas ir trečią dieną prisikels (plg.Mt16.21) ir paruošia mus iki galo išgyventi Velykų slėpinį.

“Jubiliejus, Jeruzalės dukra! / Štai tavo karalius ateina pas tave“ (Zc, 9,9). Miestas, kuriame gyvena Dovydo atminimas, džiaugiasi priimdamas Jėzų; Pranašų Miestas, iš kurių daugelis patyrė kankinystę dėl tiesos; tenTaikos miestas, kuri per šimtmečius patyrė smurtą, karą ir trėmimus.

Tam tikra prasme Jeruzalė gali būti laikomaMiestas-žmonijos simbolis, ypač dramatiškoje trečiojo tūkstantmečio pradžioje, kurią išgyvename. Dėl šios priežasties Verbų sekmadienio apeigos įgauna ypatingą iškalbingumą. Pranašo Zacharijo žodžiai paguodžia: „Džiaukis, Siono dukra, / džiaukis, Jeruzalės dukra! / Štai tavo karalius ateina pas tave. / Teisingas ir pergalingas, / nuolankus, joja ant asilo / ... karo lankas bus sulaužytas, / skelbs taiką žmonėms.“ (9,9–10). Šiandien mes švenčiame, nes Jėzus,Taikos karalius.  

Tada, nusileidę nuo Alyvų kalno, jie bėgo pasitikti KristausJeruzalės vaikai ir jaunuoliai, džiugina ir mojuoja šventinėmis alyvuogių ir palmių šakelėmis. […]

“Štai tavo mama!“ (Jn 19, 27) Šiais žodžiais Jėzus kreipiasi į kiekvieną iš jūsų, brangūs draugai. Jis taip pat prašo tavęs priimti Mariją kaip savo motiną“.tavo namuose“, priimti ją „tarp jūsų turtų“, nes „tai ji, vykdydama savo motinišką tarnystę, tave auklėja ir modeliuoja, kol Kristus jumyse visiškai susiformuos“. Tegul Marija dosniai atsiliepia į Viešpaties kvietimą ir ištverti su džiaugsmu bei ištikimybe krikščioniškoje misijoje! […]

“Iš tiesų šis žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mc15.39 val.). Mes vėl klausėmės aiškaus tikėjimo išpažinimo, kuriame išeina šimtininkas.matė jį tokį mirštantį“ (ten). Iš to, ką jis pamatė, kyla nuostabus romėnų kareivio liudijimas, pirmasis, kuris paskelbė, kad nukryžiuotasis žmogus “.jis buvo Dievo Sūnus“.

Viešpatie Jėzau, mes taip patmes „matėme“, kaip jūs kentėjote ir kaip mirėte už mus. Ištikimas iki kraštutinumų, savo mirtimi išgelbėjai mus nuo mirties. Savo kryžiumi tu mus atpirkai.

Tyli šių išganymo istorijai lemiamų akimirkų liudininkė esi tu, Marija, sielvartaujanti Motina.

Suteik mums akis, kad nukryžiuotojo, skausmo subjauroto veide atpažintume šlovingojo Prisikėlusiojo atvaizdą.

Padėk mums Jį apkabinti ir Juo pasitikėti, kad būtume verti Jo pažadų.

Padėk mums būti jam ištikimiems šiandien ir visą gyvenimą. Amen!

šaltinis © spauda.vatikanas.va

Istorija

La Domenica della Passione, detta anche delle Palme, rappresenta il grande portale attraverso il quale entriamo nella Settimana Santa, tempo durante il quale contempliamo gli ultimi momenti della vita di Gesù.

Si ricorda l’entrata di Gesù in Gerusalemme, accolto da una folla festante, e quindi la memoria della sua Passione.

Già nel 400 a Gerusalemme era praticata la processione delle palme. La Messa è interamente caratterizzata dal tema della passione di Gesù: ciò vale in particolare con il testo dei vangeli che, a seconda dell’anno corrispondente, presentano il racconto della passione.

Pirmasis skaitinys, paimtas iš pranašo Izaijo knygos (Viešpaties tarno giesmė, Izaijo 50), tampa malda 22 psalmėje su refrenu "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai?”. Una paura che porterà comunque Gesù a obbedire al Padre “Fino alla morte in croce” ricorda il testo dei Filippesi, scelto come II lettura.

Tai ne tik „gedulo“ ir „raudos“ šventė, bet greičiau savaitė, išreiškianti Velykų slėpinio „širdį“, kai Jėzus atidavė savo gyvybę už mūsų išganymą: iš meilės Jėzus tapo žmogumi, o iš meilės. duok gyvybę. Šiuo paklusnumu Jėzus myli Tėvą ir myli žmones, kuriuos atėjo išgelbėti.

Verbų sekmadienį mums siūloma mūsų gyvenimo ir likimo interpretacija. Visas mūsų skausmas ir gedulas randa atsakymą Jėzuje: susidūręs su kiekvienu klausimu, kodėl kenčiame, kodėl mirštame, kodėl darome tiek daug žmogaus akimis nesuvokiamų pasirinkimų, Jėzus mums nepateikė miglotų atsakymų, bet savo gyvenimą mes jis pasakė, kad Jis yra su mumis, šalia mūsų. Iki pabaigos. Mes niekada nebūsime vieni savo džiaugsme ir kančioje. Jėzus yra ten.

Šventė, kuri prašosi būti suprasta, labiau nei žodžiais, tyla ir malda, stengiantis į ją patekti širdimi.

Sėdi čia, kol aš einu ten ir meldžiuosi. Ir pasiėmęs su savimi Petrą ir du Zebediejaus sūnus, pradėjo jausti liūdesį ir sielvartą... „Mano Tėve, jei įmanoma, leisk man šita taurė praeiti! Bet ne taip, kaip aš noriu, o kaip tu nori“... Ateina Judas, vienas iš Dvylikos, ir su juo didelė minia su kalavijais ir pagaliais, atsiųsta vyriausiųjų kunigų ir vyresniųjų. Išdavikas buvo davęs jiems ženklą, sakydamas: „Jį aš pabučiuosiu; suimk jį!" (žr. Mt 26,36-37,47-48).

Petrui būnant kieme, atėjo vienas iš jaunų vyriausiojo kunigo tarnų ir, pamatęs besišildantį Petrą, pažvelgė jam į veidą ir pasakė: „Tu irgi buvai su Nazariečiu, su Jėzumi“. Bet jis tai neigė sakydamas: „Nežinau ir nesuprantu, ką tu sakai“. Tada jis išėjo link įėjimo ir užgiedojo gaidys... „Tiesa, tu tikrai vienas iš jų, iš tikrųjų tu galilėjietis“.

Bet jis pradėjo keiktis ir keiktis: „Aš nepažįstu šito žmogaus, apie kurį tu kalbi“. Ir iš karto antrą kartą užgiedojo gaidys. Ir Petras prisiminė Jėzaus jam pasakytą žodį: „Jei du kartus daina negiedos, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis apsipylė ašaromis (Mk 14,66-70).

Atvykę į vietą, vadinamą Kaukolė, jie nukryžiavo jį ir ten esančius nusikaltėlius, vieną iš dešinės, kitą iš kairės. Jėzus pasakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Paskui dalindami jo drabužius ištraukė burtus...Vienas ant kryžiaus kabėjęs nusikaltėlis jį įžeidė. „Ar tu ne Kristus? Gelbėk save ir mus!“. Kitas priekaištavo jam sakydamas: „Tu nebijok Dievo“... Ir jis pasakė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“.

Jis jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien būsi su manimi rojuje“. Buvo jau apie vidurdienį ir iki trečios dienos buvo tamsu visoje žemėje, nes saulė buvo užtemusi. Šventyklos šydas perplyšo per pusę. Jėzus, šaukdamas garsiu balsu, tarė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Tai pasakęs, jis aprimo (Lk 23,33-34, 39-46).

Malda

Viešpatie Jėzau,
tarp džiūgaujančios minios
jūs atvykote į Jeruzalę.

Paklusnus iki galo,
atiduok savo dvasią Tėvui,
duok savo gyvybę, kad mus išgelbėtum.
Burnos kiek šiandien
jie sveikina tave „Dovydo sūnumi“
rytoj jie šauks: „Nukryžiuok jį“.

Tie patys mokiniai, kurie pažadėjo
kad liktų su tavimi iki galo, jie tave apleidžia.
O aš, Viešpatie?
Suprantu, kad man sunku neatsilikti nuo tavęs.

Suprantu tą maldą
jam sunku išreikšti save.
mikčioju. As sustojau. aš atspindiu.

aš pastebėjau
kad aš kaip Judas pasiruošęs
išduoti Meilę meilės gestais.
Kaip ir Pilotas, aš pasiruošęs
ginti tiesą,
kol jis paprašys manęs sumokėti asmeniškai.

Kaip ir Pietro, aš pasiruošęs
duoti tau tiek daug pažadų,
bet aš lygiai taip pat pasiruošęs tave apleisti.
Kaip ir mokiniai, aš pasiruošęs
pažadėti tau lojalumą,
ir tada išnyksta anonimiškumas.

Taip pat atrandu, kad…
kaip Marija, liūdnoji,
tylėdamas aš žinau, kaip palydėti tave sužeista širdimi
savo Kryžiaus kelyje.
Kaip mylimas mokinys,
su Marija, aš žinau, kaip būti šalia tavęs,
iki kryžiaus papėdės.

Kaip gerasis vagis,
Aš žinau, kaip atpažinti savo klaidas
ir patikėti save tavo gailestingai širdžiai.
Kaip šimtininkas,
Aš žinau, kaip atpažinti
kad tu esi mano Viešpats ir mano Dievas.

Jėzau, kryžiaus žmogau,
Sūnus ir brolis,
pasigailėk manęs!
Padėk man neatsilikti nuo tavęs.
Su tavimi.
Gyventi Tavyje ir Tau.

(AV malda)