2019 m. spalio 9 d., trečiadienis

Skaitymo laikas: 3 minutės

Ligoninės dienoraštis: 2019 m. spalio 9 d., trečiadienis

Pozzilli (IS) vis dar miega, kai auštant kimbame į darbą.

Dažnai žiūrime iš savo balkono, kad paragautume oro ir suprastume, ar pasaulis vis dar sukasi.

Mūsų pasaulis sustojo ties 2019 m. rugsėjo 13 d

Rytas prabėga kaip įprasta, slaugytojos ateina ir išeina, visada punktualios, mylinčios, profesionalios ir draugiškos, o gydytojai kantriai prižiūri savo pacientus.

Pietų metas tampa labiau gryno oro, o ne paties maisto metas: tai akimirka, kai pamatai naują veidą, naują kvapą; iš lauko sklindantis maisto kvapas, panašu, kad palikome šias keturias sienas ir išėjome pietauti į restoraną.

Ir patiekalai, kuriuos jie ruošia „Neuromed“, yra panašūs į restorano patiekalus.

Šiandienos meniu: pennette alla boscaiola, jūros gėrybių antrasis patiekalas, sumuštinis, vanduo ir persikas.

Eugenijus viską valgo su skoniu ir malonumu. Jei būtume namie, viskas būtų dar skaniau! Bet mes čia, ir mums gerai, ačiū Dievui.

Po pietų mus kviečia pasitikrinti akis, o mus lydi brangioji Julija, visada besišypsanti ir mandagi. Laukiamajame yra daug žmonių, tačiau kaip gyventojai turime tam skirtą kelią, leidžiantį mus aplankyti anksti ir nenutraukti išorinių rezervacijų eilės. Taip, čia, Neuromed, jie tikrai gerai organizuoti!

Eugenio patikrinimas vyksta daugiau nei gerai, oftalmologas nuramina, kad diplopija ancora presente andrà pian piano scomparendo.

E’ stata una bella sorpresa ritrovare nella cartella clinica di Eugenio, che ci accompagna ad ogni spostamento, una cara immagine della Madonna. Questa immagine era stata donata ad Eugenio dal compagno di stanza, amico fraterno Antonio Parente, il giorno del secondo intervento. In sala operatoria era stata tolta e non sapevamo più che fine avesse fatto. Invece, una solerte infermiera, l’ha custodita nella cartella di Eugenio così che non andasse persa.

La notizia positiva del controllo oculistico ci riempie di gioia; il rientro a casa si fa più reale e più vicino. Ci informano che domani Eugenio farà una tac di controllo per vedere che tutto sia a posto e, se così come tutti speriamo, non ci sono controindicazioni, rientreremo a casa dopo-domani.

Da casa, ci arrivano notizie confortanti in merito a Francesca. Amorevolmente accudita da zia Teresa e dalla sua famiglia, la nostra cucciola risente meno della nostra mancanza; siamo noi a non reggere più la sua mancanza e non vediamo l’ora di riabbracciarla.

Eugenio trova sempre un modo per stupirci e, se mai ce ne fosse bisogno, darci prova della sua tenacia. Beve dalla bottiglietta, da solo, coordinando perfettamente il movimento.

Un’altra notte si avvicina, speriamo la penultima qui a Pozzilli.